Biblioteka šiandien gali būti ir kultūros centras, ir jaunimo susitikimų vieta, ir skaitmeninių atradimų erdvė, o kartais – net augalų mainų ar buities daiktų skolinimosi stotelė. Tuo įsitikinome mes, Kauno regiono bibliotekininkai, rugsėjo 21–25 dienomis besilankydami Slovėnijoje.

Nacionalinę Slovėnijos viešųjų bibliotekų sistemą sudaro 59 centrinės viešosios bibliotekos, 283 jų filialai ir 13 mobiliųjų bibliotekų – bibliobusų, kurie skaitytojus pasiekia daugiau nei tūkstantyje šalies taškų. Žinoma, per kelias intensyvias dienas aplankėme tik keletą pagrindinių šalies bibliotekų – Liublianos Otono Župančičiaus (Mestna knjižnica Ljubljana), Nacionalinę ir universiteto (Narodna in univerzittetna knjižnica), Kunigų seminarijos barokinę (Semeniška knjižnica), Slavų (Slovanska knjižnica), Polje (Knjižnica Polje) ir Franco Bevko biblioteką Nova Goricoje (Goriška knjižnica Franceta Bevka).

Atminimas, mobilumas, UNESCO

Pirmasis susitikimas vyko Otono Župančičiaus bibliotekoje – vienoje svarbiausių Liublianoje. Buvome supažindinti su priimančios organizacijos struktūra, darbo kultūra, vertybėmis ir kitais profesiniais klausimais. 

Biblioteka išsiskiria ne tik didele kolekcija, bet ir memorialiniu Otono Župančičiaus rinkiniu. Lankytojai gali apžiūrėti poetui priklausiusius baldus bei asmeninius daiktus. Bibliotekoje taip pat veikia sveikatos informacijos erdvė, yra sukaupta nemaža šachmatų literatūros kolekcija, o ir komiksų mėgėjai turi iš ko rinktis. Įdomu ir tai, kad bibliotekoje (ir šioje, ir daugelyje kitų Slovėnijoje), skirtingai nei Lietuvoje, geros būklės nurašomos knygos parduodamos. Tam bibliotekos turi įsirengusios specialias lentynas, kuriose galima rinktis knygas su nurodytomis simbolinėmis, kelis eurus siekiančiomis kainomis. Be to, nors bibliotekose vykstantys renginiai, mokymai ir daugelis kitų iniciatyvų yra nemokami, slovėnai moka metinį bibliotekos mokestį.

Kitas pirmosios dienos akcentas buvo mobilioji biblioteka. Jos idėja paprasta, bet labai svarbi: jeigu skaitytojas negali atvykti į biblioteką, biblioteka atvyksta pas jį. Mobilioji biblioteka specialiai įrengtu autobusu pasiekia vietoves, kuriose nėra stacionarių bibliotekų. Autobuse telpa apie 6 500 knygų ir dar maždaug 600 kitų leidinių bei laikmenų, tarp jų – muzikos įrašai ir filmai. Čia įrengtas vaikų kampelis, o judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytas keltuvas. Mobilioji biblioteka reguliariai lanko ir įstaigas, kurių gyventojams ar lankytojams įprasta biblioteka sunkiai pasiekiama (senjorų globos namus, dienos centrus, kalėjimus). Tai puikus priminimas, kad bibliotekos paslaugų prieinamumas matuojamas ne vien filialų skaičiumi – kartais svarbiau klausti, ne kur yra biblioteka, o kaip ji gali pasiekti žmogų.

Otono Župančičiaus bibliotekoje taip pat veikia „Pionirska“ – Jaunimo literatūros ir bibliotekininkystės centras. Jo atliekamos funkcijos: stebėti tarptautines leidybos tendencijas, vertinti kūrinius, padėti bibliotekininkams atrinkti kokybiškas knygas ir ieškoti būdų, kaip skaitymą paversti patrauklia patirtimi.

Centras administruoja „Auksinės kriaušės“ („Zlata hruška“) kokybės ženklą, kuris skiriamas geriausioms ir vertingiausioms vaikų knygoms. Ekspertų komisija atlieka pirminę atranką, o vėliau balsuoja ir vaikai. Verta pasidžiaugti, kad ir keletas lietuvių vaikų literatūros autorių yra pelnę šį kokybės ženklą – M. Marcinkevičius, K. Kasparavičius, A. Baranauskaitė, L. Itagaki. Šios veiklos reikšmė ypač didelė šiandien, kai knygos konkuruoja su ekranais, žaidimais ir socialiniais tinklais. Bibliotekininko vaidmuo čia – sudominti, pasiūlyti ir padėti jaunam žmogui atrasti savo knygą.

Pirmoji diena baigėsi Liublianos centre esančioje Nacionalinėje ir universiteto bibliotekoje, trumpai vadinamoje NUK. Dalyvavome ekskursijoje, kurioje susipažinome su pastato architektūra, centriniais laiptais, parodų erdve ir kitais išskirtiniais interjero elementais. Bibliotekos pastatą, dabar įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, suprojektavo garsus slovėnų architektas Jože Plečnikas. Monumentalus pastatas su išraiškingais architektūriniais sprendimais tapo vienu žinomiausių Liublianos simbolių.

Istorija, skaitmeninimas, Žalioji savaitė

Antrosios dienos pradžioje aplankyta Liublianos seminarijos biblioteka – viena iš istorinių miesto kultūros erdvių. Tokios bibliotekos išsiskiria tuo, kad jų vertė slypi ne tik leidinių skaičiuje. Senųjų knygų rinkiniai, istoriniai katalogai ir interjeras leidžia pajusti, kaip žinios buvo kaupiamos, perduodamos ir saugomos dar gerokai prieš skaitmeninį amžių. Seminarijos biblioteka ypač domina senosios knygos ir kultūros istorijos tyrinėtojus. Čia galima pažinti ankstesnių epochų knygų kultūrą ir pamatyti, kokią reikšmę visuomenei turėjo raštas, mokslas bei religinis švietimas.

Toliau programoje laukė Slavų biblioteka, kurios lankymo akcentas – skaitmeninimas, leidžiantis išsaugoti vertingus dokumentus ir gerokai palengvinantis naudojimąsi jais. Senas dokumentas, perkeltas į skaitmeninę erdvę, įgyja naują gyvenimą: tampa prieinamas platesnei auditorijai ir gali būti atrandamas iš naujo.

Popietę vykome į Polje biblioteką, kur laukė pažintis su Žaliųjų bibliotekų veikla. Šiandien tvarumas bibliotekose – ne vien taupesnis elektros vartojimas ar atliekų rūšiavimas. Tai ir galimybė suburti bendruomenę, skatinti dalijimąsi, atsakingą vartojimą. Turėjome galimybę tapti ypatingos iniciatyvos – augalų mainų – dalyviais. Buvo galima atsinešti savo ir mainytis daigais, kambariniais augalais, sėklomis. Ši iniciatyva – bibliotekoje vykstančios Žaliosios savaitės dalis. Kokia puiki idėja – skaitytojas į biblioteką ateina pasiskolinti knygos apie augalus, o namo gali grįžti nešinas gyvu nauju augalu ir su patarimu, kaip jį prižiūrėti. Tokios iniciatyvos galėtų puikiai gyvuoti ir Lietuvos bibliotekose: nuo sėklų bibliotekėlių iki augalų auginimo dirbtuvių, tvarumo tematikos skaitymų ar bendruomenės daržininkystės projektų.

Bendrystė ir sėklų bei daiktų biblioteka

Trečią dieną laukė išvyka į Naujosios Goricos miestą, kur aplankyta Franceto Bevko biblioteka. Joje saugomas rašytojo Franceto Bevko atminimas – įrengtas jo memorialinis kambarys. 

Ši biblioteka yra svarbi viso pasienio regiono kultūros įstaiga. Ji aptarnauja ne vien Naujosios Goricos gyventojus, bet ir aplinkines savivaldybes. Jos veiklą papildo devynios vietos bibliotekos ir mobilioji biblioteka. Būtent čia 1975 metais atsirado pirmasis bibliobusas Slovėnijoje. 

Unikali paslauga – Sėklų biblioteka. Lankytojai gali pasiskolinti daržovių, prieskoninių žolelių ar kitų sėklų, užsiauginti derlių, o rudenį, sėkmės atveju, sėklas grąžinti bibliotekos fondui – kartu ir bendruomenei. Taip pat kaip ir Lietuvoje, lankytojams atviros principu „pasidaryk pats“ paremtos erdvės. Tai pastebėti buvo galima ir kitose Slovėnijos bibliotekose, tačiau šios išskirtinumas – lankytojai nemokamai į namus gali pasiskolinti įvairių buičiai reikalingų daiktų (šakų genėjimo įrenginį, mikrobangų krosnelę ar net teleskopą). Pasak čia dirbančių bibliotekininkių – paslauga labai populiari. 

Paskutinę programos dieną turėjome galimybę iš arčiau pažinti miestą. Funikulieriumi kėlėmės iki ant kalvos virš senamiesčio iškilusios Liublianos pilies – vieno svarbiausių miesto simbolių. Nuo jos apžvalgos aikštelių atsivėrusi namų stogų ir aplinkinių kalvų panorama tapo ypatingu mūsų stažuotės akcentu. Šios kelios dienos leido dar kartą įsitikinti, kad bibliotekų stiprybė slypi ne vien jų fonduose ar pastatuose – ją kuria žmonės, dalijimasis idėjomis, bendrystė ir gebėjimas atliepti skirtingus bendruomenės poreikius. Iš Slovėnijos išsivežame ne tik naujų įspūdžių ir patirčių, bet ir įkvėpimo, kuris lydės grįžus į savo bibliotekas. 

Į stažuotę vykome pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 08-001-04-01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“, už kurios įgyvendinimą atsakinga Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.